Šokių grupės „Tina Dance“ vadovė Kristina NAVICKAITĖ-TINA (30) – kaip niekada liekna. Neslepia, kad baigiantis pavasariui ryžosi ekstremaliam išbandymui. Trisdešimt dienų burnoje ji neturėjo nė kąsnio. Tačiau išgėrė kelis šimtus litrų skysčių ir sulieknėjo dešimčia kilogramų.

Ir taip turėjai pavydėtiną figūrą. Kam dar reikėjo save kankinti?
Viskas prasidėjo nuo mane kamuojančios įvairių priklausomybių baimės. Džiaugiuosi, kad jų neturiu, bet visada buvo baisu žiūrėti, kaip kankinasi jų užvaldyti žmonės. Labiausiai stebina, kad kai kurie negali su savimi susitvarkyti, pakeisti įpročių. Juk žmogus – toks puikus, o nepajėgia įveikti potraukio rūkyti, gerti, be saiko valgyti saldumynus, vartoti narkotikus ar lošti. Maistas, ypač tiems, kurie turi antsvorio ir jau ne valgo, o ėda, taip pat yra priklausomybė. Matau tai bendraudama su savo mergaitėmis. Niekaip nesuprantu, kodėl reikia staiga sustoti degalinėje, prisipirkti dešrainių, bandelių ir kimšti kimšti... Jas ištinka tokie alkio priepuoliai, nesvarbu – vėluojame į koncertą ar ne. Ši dieta man padėjo pasitikrinti, ar tikrai nesu priklausoma nuo maisto.
Reikia ryžto viešai prisipažinti, kad trisdešimt dienų nesukramtei nė kąsnelio?
Kalbu apie tai ne todėl, kad kitos merginos pultų laikytis tos pačios dietos ir pasiektų tą patį rezultatą. Norėjau išbandyti save įsiklausydama į savo organizmą. Juk kiekvieną tokia dieta gali veikti skirtingai: vienoms tiks ir patiks, kitoms – ne, trečioms rezultatas bus ne toks puikus. Mano siekis buvo ne sulieknėti, greičiau – išbandyti save.
Iš tiesų dietos pradėjau laikytis beveik atsitiktinai. Draugė, buvusi manekenė, pavasarį pasiūlė: „Išbandykime kartu vieną mano dietą.“ Žinojau, kad jos lieknėjimo būdai – ekstremalūs, tad iškart juokaudama klausiau, ar maitintis reikės tik šventąja dvasia. Ji nesutiko pasakyti, kokia mitybos programa manęs laukia, kol nepažadėsiu jos laikytis. Iššūkių nebijau, todėl lengvai sutikau. Sužinojusi, kad devynias dienas reikės gerti tik skysčių, išpūčiau akis – tai atrodė beveik neįmanoma. Draugė puolė raminti: galėsime gerti sultis, jogurtą, kefyrą, arbatą, pieną.
Mes kartu kone kasdien bėgame krosą nuo miesto iki jūros ir atgal, todėl dažnai susitinkame, tarėmės viena kitą palaikyti, padrąsinti. Po pirmos dienos nieko blogo nepajutau, po antros – taip pat. Kai išalkdavau, lengvai pasisotindavau jogurtu, sultimis ar kefyru.
O kada apėmė silpnumas, žvilgsnį prikaustydavo saldumynų lentynos?
Praėjo kelios dienos, bet galva vis nesisuko, mintys apie maistą nekankino. Laukiau laukiau, laikas slinko, bet jokių sudėtingų akimirkų nebuvo. Draugė vis skambindavo, guosdavosi, kad nori šaltibarščių, dar ko nors. O man - vis nieko. Po devynių dienų ji grįžo prie įprastos mitybos, aš nusprendžiau tęsti. Turėjau daug darbų, nusprendžiau, kad dar bent savaitę galiu ramiai gyventi vien skysčiais. Juolab kad liemuo dailėjo, alkis nekankino, galėjau aktyviai sportuoti, nejutau jokių neįprastų kūno signalų, silpnumo, atvirkščiai – buvau aktyvesnė, energingesnė nei paprastai. Paaštrėjo netgi protas, gimė naujų idėjų, sužibo akys.
Atidžiai sekiau, kaip jaučiuosi, ar iš tiesų kūnas sveikas. Mama kasdien skambindavo: „Ar jau valgai? Ar turi proto? Saugok sveikatą!“ Neištvėrusi jos priekaištų nuėjau pas gydytoją atlikti sveikatos tyrimų. Nuojauta šimtu procentų sakė, kad man viskas gerai, bet norėjau tai įrodyti mamai. Visi tyrimai rodė puikią savijautą.
Po dvidešimties dietos dienų pamaniau, kad kol gerai jaučiuosi, galiu palaukti ir išsilaikyti trisdešimt. Svoris greičiausiai krito pirmąsias dešimt dienų, per kitas dešimt pokyčių beveik nebuvo, paskui vėl ėmiau lieknėti.
Ar kaip nors stiprinai sveikatą?
Vartojau vitaminų, kasdien išgerdavau po dešimt gramų želmenų sulčių, o ir šiaip kasdien gerdavau daug šviežių sulčių – greipfrutų, apelsinų, morkų. Jų vartodavau keliskart, kai tik turėdavau laiko išsispausti ar užsukti į parduotuvę, kur tuoj pat paruošia. Alkį puikiai numalšindavo trintų vaisių kokteiliai su sultimis, jogurtas, kefyras. Vakare pirkdavau šviežių sulčių buteliukuose, įsidėdavau į šaldytuvą ir turėdavau pusryčiams.
Dažniausiai rytą pradėdavau stikline vandens, tada gerdavau sulčių – pirmu etapu mėgau morkų, arbatą. Pietums nusipirkdavau skysto jogurto ar kefyro. Keletą kartų kavinėje valgiau sriubos skysčio, viriau daržovių sriubą namie. Keista, ilgainiui vakare nesijausdavau alkana. Gerdavau arbatos.
Aplinkiniai įvertino besikeičiančias tavo kūno formas?
Visi iškart pastebėjo pasikeitusį veidą. Kurį laiką mažai kam sakiau, kad laikausi dietos. Prabilau apie tai tik po devynių dienų, kai buvau patikrinusi save. Tyliai, kantriai devynias dienas nevalgiau, o supratusi, kad turiu dar daug jėgų tęsti dietą drąsiai ėmiau pasakoti, ką ir kaip darau. Gal ir nebuvo kuo didžiuotis, bet man buvo labai smagu.
Pradėjo ryškėti kūno formos. Ir šiaip mano liemuo visada buvo itin lieknas, išraiškingas, o po dietos visi norėjo jį apžiūrėti, net apimti dviem rankomis. Vyrai iš tiesų dabar beveik gali jį apkabinti. Mane ėmė vadinti „šiaudu, smilga, vapsva“. Smagu. Tiesa, buvo tokių, kurie manė, kad susirgau anoreksija. Nemokėjau įrodyti, kad taip nėra, bet viduje tiksliai žinojau: viskas man gerai. Tiesą sakant, nežinau, kokie yra anoreksijos simptomai, bet, manau, mano požiūris į maistą ir mitybą buvo sveikas. Dabar puikiai jaučiuosi, valgau, o svoris neauga.
Tikslą pasiekei?
Dietos laikas davė daug jėgų, stiprybės, pasitikėjimo savimi. Tarsi pasitikrinau, kad turiu valios, energijos, užsispyrimo, o ir antsvoris negresia. Draugė stebėjosi, kad man taip lengva atsisakyti maisto. Juokavo, kad galėčiau pasisotinti šviesa, ir net davė vadovėlių, kaip maitintis šviesos energija... Anksčiau maniau, kad turiu priklausomybę nuo saldumynų, bet trisdešimt dienų puikiausiai apsiėjau be jų. Net nepagalvojau apie saldainius ar šokoladą.
Kodėl nebesilaikai dietos ir po trisdešimties dienų?
Vadovavausi intuicija. Be to, pradėjo lįsti kai kurie kaulai, neatrodo labai gražiai. Jaučiau, kad galėčiau tęsti, bet nebenorėjau. Riebaliukų neliko nė gramo, be to, visi laukė, kada pradėsiu valgyti. Dukart dietos pabaigą atidėjau, o po trisdešimties dienų nesugalvojau rimtos priežasties, kodėl ją reikėtų tęsti.
Plačiau skaitykite žurnale